Kaip nerašyti tinklaraščio

Maždaug kiekvieną trečiadienį arba ketvirtadienį mane apninka mintis: ‘moterie, eik rašyt blogo. Eik nu, taigi tuščias stovi, parašysi, galėsi tada laukt kol kas pakomentuos ar bent palaikins. Nu rašyyyyyk’.

Būtų galima rašyti apie orchidėjas. Bet vis dar nesuprantu, kaip jos pas mane nemirė, o žydi. Bent jau dinozaurai džiaugiasi

Tada pradedu minkyt, ką gi čia parašius – nors yra keli juodraščiai, gal jie jau nebeaktualūs, gal kas įdomesnio nutiko, gal ką perskaičiau… Penktadienį pagaliau sugalvoju visai įdomią temą ir net kokį paveiksliuką jai įdėt. Nusprendžiu, kad šeštadienį parašysiu, kad sekmadienį beliktų tik įkelt. Šeštadienį, žinoma, prasitvarkau namus ir nuveikiu ką nors su MGD, katu ir šunim, dar užsižaidžiam iki nakties ir, o ne žiūrėk, sekmadienis. Jei atsikeliu anksčiau, dar gal ir spėju ką raštelt, bet jau be įkvėpimo, pakeliui dar nusprendžiu, kad virtuvės stalas nepakankamai gražus instagraminei nuotraukai. Bet o siaube, dažniausiai visa ši eiga palūžta dar šeštadienį prieš pietus.

Perskaičiau turbūt tūkstantį patariamųjų įrašų, kaip tvarkyti ir pildyti blogą, perskaičiau ir suvirškinau, net įsitaisiau gražią užrašų knygutę sudaryti kalendorių ir užsirašyti idėjas (labai nesutariu su programėliniais kalendoriais. Arba pamirštu). Toj užrašų knygelėj dabar gyvena eskizai, bet ir tie neįdomūs dalytis.

Va maždaug taip eskizuoju ir planuoju.

Ir čia supratau, kad nors ir labai mėgstu viską (VISKĄ) dėliot į dėžutes, rūšiuot ir pertvarkyt, darbe visi dalykai sudėlioti temom, potemėm ir visaip kaip, namuose virtuvės spintelės daugmaž išlaiko tvarką (kavos/arbatos/gėrimų spintelė, kruopų, makaronų, miltų/kepinių lentyna), tinklaraščiui tiesiog nebegaliu susikaupti. Visą discipliną ir tvarką ištaškau pakeliui.

Ir tikrai, kiekvieną savaitę išgyvenu tą eilę nusiteikimo rašyti, tada sekmadienį po pietų suprantu, kad o ne, jau nebesugalvoju ką daryt, ratas užsisuka, ir, akivaizdu, kartais prireikia ir mėnesio kažką įkelt.

Bet tikriausiai didžiausia bėda, kodėl man nepavyksta rašyti nuosekliai, reguliariai ir su daug gražių nuotraukų (kas dabar per mada, kad pas šimtą blogerių visur marmuriniai fonai?), yra tai, kad niekaip niekaip nerandu savo temos. Apie keliones ne, nes per mažai keliauju, apie maistą – pastaraisiais metais visai nebeseku receptais ir tiesiog eksperimentuoju, gerai jei du kartus pavyksta taip pat. Apie namų hackus – kai pasikeisim plintusus, gal. Apie katę – kad ji visada miega arba muša mane. Apie rankdarbius? Neturiu stalo darbui. Ir taip toliau ir visaip kaip. Aš atmazkių karalienė, kur mano karūna.

Bet va tokius bumbėjimus, kaip aš nepatenkinta savim ir ieškau savy visokių bėdų, kažkaip gan lengvai parašau. Burbeklė, bet tada gal geriau rašyt į tą eskizų knygutę, nes internetas ir taip pilnas jausmingų verkšlenančių moteriškių.

Tas retas momentas, kai Baisa jau nemiega, bet dar nesimuša. Bet tuoj.
Advertisements

Svajonių skaitytojau, kas tu?

Tinklaraštininkų universitetas šįryt iškrėtė pokštą ir namų darbams pasiūlė parašyti įrašą svajonių skaitytojui. Pakeliui į traukinį dar kažkas sukosi mintyse, o dienos bėgyje užmiršau viską. Netgi nusprendžiau būti bloga ir nieko šiandien nerašyti.
Įsijungiau universiteto puslapį ir tada užgraužė sąžinė – vargšiukai jie ten skundžiasi, kad vienas perrašė tokį įrašą šešis kartus, kiti praleido po daugybę valandų belaužydami galvą, treti verkė, kad niekaip neišeina užbaigt ir taip toliau.

Continue reading “Svajonių skaitytojau, kas tu?”

Urtentic – kas ir kaip, ir kodėl

Turiu tokią didelę bėdą – pastovų ir augantį motyvacijos trūkumą. Tad kad ir šis tinklaraštis nepamirtų anksčiau laiko, užmačiusi WordPress tinklaraštininkų kursus, nusprendžiau sudalyvauti. Šios dienos užduotis buvo parašyti pristatomąjį įrašą. Tad štai jums mano šedevras iš traukinio, papildytas jau ant sofos.

Urtentic – kas ir kaip, kodėl?

Continue reading “Urtentic – kas ir kaip, ir kodėl”

Nauji metai, nauja pradžia

WP_20141231_021_(2)[1]

 

Taip jau ištiko, kad užpuolė keistas noras imti ir grįžti prie žmogiškų temų. Na, rašyti tinklaraštį, tokį, kokį jį rašo normalūs žmonės – apie kasdienybę (šviečiasi daug traukinių), naujas sukneles, blizgučius, knygas, filmus ir, svarbiausia, katiniukus. Kiek galima būt apsikabinus tą pusmėnulį su žvaigžde.

Continue reading “Nauji metai, nauja pradžia”