Kaip nerašyti tinklaraščio

Maždaug kiekvieną trečiadienį arba ketvirtadienį mane apninka mintis: ‘moterie, eik rašyt blogo. Eik nu, taigi tuščias stovi, parašysi, galėsi tada laukt kol kas pakomentuos ar bent palaikins. Nu rašyyyyyk’.

Būtų galima rašyti apie orchidėjas. Bet vis dar nesuprantu, kaip jos pas mane nemirė, o žydi. Bent jau dinozaurai džiaugiasi

Tada pradedu minkyt, ką gi čia parašius – nors yra keli juodraščiai, gal jie jau nebeaktualūs, gal kas įdomesnio nutiko, gal ką perskaičiau… Penktadienį pagaliau sugalvoju visai įdomią temą ir net kokį paveiksliuką jai įdėt. Nusprendžiu, kad šeštadienį parašysiu, kad sekmadienį beliktų tik įkelt. Šeštadienį, žinoma, prasitvarkau namus ir nuveikiu ką nors su MGD, katu ir šunim, dar užsižaidžiam iki nakties ir, o ne žiūrėk, sekmadienis. Jei atsikeliu anksčiau, dar gal ir spėju ką raštelt, bet jau be įkvėpimo, pakeliui dar nusprendžiu, kad virtuvės stalas nepakankamai gražus instagraminei nuotraukai. Bet o siaube, dažniausiai visa ši eiga palūžta dar šeštadienį prieš pietus.

Perskaičiau turbūt tūkstantį patariamųjų įrašų, kaip tvarkyti ir pildyti blogą, perskaičiau ir suvirškinau, net įsitaisiau gražią užrašų knygutę sudaryti kalendorių ir užsirašyti idėjas (labai nesutariu su programėliniais kalendoriais. Arba pamirštu). Toj užrašų knygelėj dabar gyvena eskizai, bet ir tie neįdomūs dalytis.

Va maždaug taip eskizuoju ir planuoju.

Ir čia supratau, kad nors ir labai mėgstu viską (VISKĄ) dėliot į dėžutes, rūšiuot ir pertvarkyt, darbe visi dalykai sudėlioti temom, potemėm ir visaip kaip, namuose virtuvės spintelės daugmaž išlaiko tvarką (kavos/arbatos/gėrimų spintelė, kruopų, makaronų, miltų/kepinių lentyna), tinklaraščiui tiesiog nebegaliu susikaupti. Visą discipliną ir tvarką ištaškau pakeliui.

Ir tikrai, kiekvieną savaitę išgyvenu tą eilę nusiteikimo rašyti, tada sekmadienį po pietų suprantu, kad o ne, jau nebesugalvoju ką daryt, ratas užsisuka, ir, akivaizdu, kartais prireikia ir mėnesio kažką įkelt.

Bet tikriausiai didžiausia bėda, kodėl man nepavyksta rašyti nuosekliai, reguliariai ir su daug gražių nuotraukų (kas dabar per mada, kad pas šimtą blogerių visur marmuriniai fonai?), yra tai, kad niekaip niekaip nerandu savo temos. Apie keliones ne, nes per mažai keliauju, apie maistą – pastaraisiais metais visai nebeseku receptais ir tiesiog eksperimentuoju, gerai jei du kartus pavyksta taip pat. Apie namų hackus – kai pasikeisim plintusus, gal. Apie katę – kad ji visada miega arba muša mane. Apie rankdarbius? Neturiu stalo darbui. Ir taip toliau ir visaip kaip. Aš atmazkių karalienė, kur mano karūna.

Bet va tokius bumbėjimus, kaip aš nepatenkinta savim ir ieškau savy visokių bėdų, kažkaip gan lengvai parašau. Burbeklė, bet tada gal geriau rašyt į tą eskizų knygutę, nes internetas ir taip pilnas jausmingų verkšlenančių moteriškių.

Tas retas momentas, kai Baisa jau nemiega, bet dar nesimuša. Bet tuoj.

Blogerių tarpusavio reklamos savaitė – rašyk, skaityk, dalinkis!

Kiekvienais metais anksčiau ar vėliau prasideda blogerių tarpusavio reklamos savaitė (man rankos pradeda nieštėt dar kokį sausį vasarį, bet su mano aktyvumu tinklaraštyje…).

Kiekvieną kartą kai tik randu naršydama ką įdomesnio, įsitraukiu į feedly srautą, bet kartais per didijį savaitgalio skaitymą, eidama per visą sąrašą, pastebiu, kaip greitai tas srautas apmiršta. Tokiom bangoj, kartais, atrodo, visi sekamieji rašo aktyviai, tada atsisijoja ir pavargusieji apleidžia rašymą. Tas pats ir dabar – iš keliasdešimties sekamų tinklarasčių kokie penkiolika yra tikrai aktyvūs.

Continue reading “Blogerių tarpusavio reklamos savaitė – rašyk, skaityk, dalinkis!”