Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai

Kažkas čia kažkur rašė, kad lyg tai instagram’as yra pavojingiausias paauglių psichologinei sveikatai ir savivertei. Gali būti, bet kokių ten grožių ir skanumynų tik nebūna. Ir šiaip, stalkinti žmones juk smagu, ar ne? AR NE?

Pati prie instagramo prišoku kaip užplaukia, kartais per dieną galėčiau užverst nuotraukom, kartais savaitėm nerandu nieko gražaus įkelt. Kažkaip nustojau fotografuoti kiekvieną patiekalą, kiekvieną gėlytę ir eilinį katės apsivertimą. Jei po ranka yra telefonas ir ta sekundė nuotraukai nesutrukdys kitiem valgyti, nepažadins katės ar tiesiog neįsiterps į malonų momentą, kodėl gi ne. Bet man jau nebepatinka režisuoti nuotraukų, dėlioti šaukštuką prie košės 36 pozicijom, kad šviesa gražiai kristų.

Aha. Bandau nedaryti dirbtinių instagramo nuotaukų, aha (gerai, nebūkim dvasingi per daug, pasukioju aš tą lėkštę, jei jau labai įspūdingas patiekalas). Bet vis dar smagu ir įdomu pažiūrėti į kitų nuotraukaus, vis tik ten tikrai yra įkvepiančių gaminti veikėjų, smagių piešinukų ir mielų katiniukų.

Ką aš seku? Štai keli, iš kurių kartais pasisemiu įkvėpimo.

Continue reading “Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai”

Dalykai per savaitę 17 04 03-09 (5)


Stabilumas toks malonus dalykas, ar ne? Tad sugrįžta sekmadieninis įrašas, apie gerus dalykus per savaitę, nes juk dalintis yra gerai.

Taigi vienas puikiausių šios savaitės pasiekimų buvo naminis humusas. Pagaliau tvarkingai ryžausi pati daryti ne iš skarbonkinių avinžirnių. Pavyko skaniai, bet o siaube, kodėl kodėl kiekvienas avinžirnis turi savo atskirą luobelę? Pasakykit, kad yra aparatas juos nuluobint ir kur jį gaut, ačiū.

Skaniai pagaliau suskaičiau ‘Pasaulių karą’. Ilgai gulėjo ji lentynoj, kampais ją apeidavau, betgi klasika, reikia. Ir visai smagiai ir lengvai susiskaitė, nors pats ‘Pasaulių karo’ stilius ne visai man patiko. Gal jau tiek išlepau nuo greito veiksmo, tūkstančių detalių pasakojimų, kad tiesiog grynas įvykio pasakojimas, nepristatant veikėjų pernelyg giliai, tiesiog susikoncentruojant į vykstantį dalyką atrodo per prėska. Tačiau man vis tiek patiko, noriu to trikojo.

Ir dar vienas didesnių gėrių – vakarykštis Liudviko Andriulio tekstas delfi. Puikūs patarimai ir gailoka, kad kai aš mokiausi mokykloj, nebuvo kas man tai pasakytų, nors vis tiek nuėjau į tą pusę. Deja, tekstas jaunuoliams, mokiniams ir dar viešas, tai nuostabusis pono Andriulio stilius liko paslėptas giliai stalčiuj, jau įsivaizduoju, koks jis būtų buvęs viso skonio.

 

 

 

 

 

Steiko smoothie arba pjaunam gerklę

Jau kuris laikas vis pazyzdavau sau, kad reikia čia kažkaip imt ir susirūpint savo sveikata ir kokia tai išvaizda. Labiau sveikata, nes per visą paauglystę vieną kartą (aš tiek atsimenu, gerai? jūsų šaltiniai gali sakyti ką kitą) teturėjus anginą, per pastaruosius metus džiaugtis ja tris kartus labai rimtai ir vieną kartą tiesiog šiaip sau pasimėgauti man yra per daug.

Continue reading “Steiko smoothie arba pjaunam gerklę”

Pradėti kovoti su rinkele

Niekaip nesusitaikau su orais. Jie pažada viena, o diena išaušta visai kitokia. Arba kai 6:45 einu link traukinio būna taip vėsu, kad, rodos, visų pasaulio megztinių neužteks. O išėjus pietauti  jaučiuosi kaip pirtyje. Ir suprask, kaip rengtis. O dar ir gražūs tie rūbai turi būti.

Ta proga, kad niekaip nesulaukiau šilumos, maitinausi visokiausiais biesiais, pradedant gruziniškais pyragėliais su mėsa iš Halės turgaus gruzino kepėjo, pakeliui užkandant ką nors saldaus darbe ir baigiant keptais koldūnais ar bulvėm namie. Vakare. Pusę devynių. Ir nepamirškime didelių puodelių kakavos. Tai ir pajaučiau, kad pilvo rinkelė (bet dar ne rinkė) pamažu verčiasi virš kelnių. Laikas susimąstyti.

Continue reading “Pradėti kovoti su rinkele”