Rimantas Kmita: Pietinia Kronikas

Kai mokiausi universitete, gyvenau barake ir skirtingais laikotarpiais turėjau dvi kambariokes iš Šiaulių. Kai grįždavau į Kauną savaitgaliams, draugai man užmesdavo, kad kaip čia keistai šneku, galūnes patrumpindama.

Nors ir atsiminiau, kad šiauliečių kambariokių šneka man visai patikdavo, tokia grubesnė, bet lyg ir tikresnė, nevisai supratau to džiaugsmo ir hypo, pasklidusio internetuose ir kitoj aplinkoj, kai išleido Rimanto Kmitos ‘Pietinia Kronikas‘. Mugėj nebuvau, pristatymų nemačiau, gavau tik per gimtadienį ir tik dabar perskaičiau.

Pietinia Kronikas

Ir žinot ką?

The hype was real.

Apie 1994-1995 ir apskritai tuos laikus nelabai ką pamenu, buvau tik kleckas, tai daugiausia žinios iš tų laikų siekia tėvų ir vyresnių kolegų pasakojimus. Bet net ir turėdama tik labai miglotą supratimą, kokia Lietuva, ar tuo labiau Šiauliai, buvo tuo metu, atsiverčiau ‘Pietinia Kronikas’ ir tuoj pat pasijaučiau TEN.

Iš karto prisiminiau kambariokių šneką ir tai padėjo dar lengviau įsijausti į šiaulietišką pasakojimą, visas nukirstas galūnes, sutrumpinimus. Aišku, jų kalba jau buvo gerokai švaresnė, o viena iš viso buvo filologė, galėjusi kaip lempos jungiklis persijungti nuo Šiaulių į Filologyno švarą.  Nuostabu, kaip nukąsti žodžiai, slengas, kurio arba esu tik trumpai vartojus, arba tik skaičius, kuria tą atmosferą: tik ką išsilaisvinus, nudrengta, kiek pasimetus, bet drąsi, kupina vilčių ir idėjų šalis ir jaunas žmogus, irgi pasimetęs ir atrandantis viską tokiom įdomiom sąlygom. Niekaip, na niekaip, nebūtų pavykę aprašyti to laikotarpio švaria, komisijos iškankinta teisinga kalba. Niekaip.

O kiek daug dalykų, kurių man, gimusiai jau 1990 ir pasakojimo laiku tebuvusiai vabalu, teko tik paragauti, nes jie jau buvo nunykstantys, o čia jie dar žvieži, aktualūs, pulsuojantys, geidžiami – originalūs treningiukai, originalios kasetės ir kompaktai, tikros itališkos picerijos, garinti džinsai ir cigaretės kioske po vieną. Vasaros pas senelius kaime. Meilės apibrėžimai iš Love Is gumos ir plakatai iš lenkiškų žurnalų, iškarpos ir muzika. Tėvai, įsitikinę, kad muzikos mokykla padarys iš vaiko žmogų, ir visokios mistikos iš Rytų.  Tik mes, jau vėlesni vaikai, negavom tokio dvasinio ir muzikinio reivo, perėjom iš kart nuo popso prie roko, mums jau nebelabai reikėjo trijų paloskių ramiai pereit per kiemą ir mes iš karto perėjom prie Nirvanos. Ir mum irgi būdavo liūdna, kaip per Guns and Roses ‘November Rain’. Būtent taip.

Kaip skanu buvo skaityti ‘Pietinia Kronikas’! Neįsivaizduoju, kaip sudėtingai ir kruopščiai reikėjo visą tą atmosferą atkurti: kas dar vadinta tuo žargonu, kas jau buvo apsitrynę, kaip ir kas atrodė, bet nuo pirmo iki paskutinio puslapio jautiesi Šiauliuose, toj nykioj laukinėj, dar tik pradedančioj kilt šaly, kur vienu metu dar viskas galima, kur statusą vis dar parodo sugebėjimas susivirinti dalykų įvairiausiais būdais, kur kiekvienas vis dar ieško savęs. Kur gyvenimo mokaisi iš MTV, kiemo kietų bernų ir nuogirdų, kad taip turi būti. Ir koks smagus tas atpažinimo jausmas, nors aš ir vėlesnės kartos, kaip po truputėlį iš treningiukų ir lakierkų, ir plytos, per muziką, knygas, patirtis, nevykusias ir vykusias, tikras ir netikras meiles, po truputį pereini prie velvetkių, ilgų plaukų ir atrandi savy Žuviedrą.

Nu gerai, nes viskas tam regby taip kaip pas žuviedras.

Noriu dar.

 

Advertisements

Dalykai per savaitę 17 04 03-09 (5)


Stabilumas toks malonus dalykas, ar ne? Tad sugrįžta sekmadieninis įrašas, apie gerus dalykus per savaitę, nes juk dalintis yra gerai.

Taigi vienas puikiausių šios savaitės pasiekimų buvo naminis humusas. Pagaliau tvarkingai ryžausi pati daryti ne iš skarbonkinių avinžirnių. Pavyko skaniai, bet o siaube, kodėl kodėl kiekvienas avinžirnis turi savo atskirą luobelę? Pasakykit, kad yra aparatas juos nuluobint ir kur jį gaut, ačiū.

Skaniai pagaliau suskaičiau ‘Pasaulių karą’. Ilgai gulėjo ji lentynoj, kampais ją apeidavau, betgi klasika, reikia. Ir visai smagiai ir lengvai susiskaitė, nors pats ‘Pasaulių karo’ stilius ne visai man patiko. Gal jau tiek išlepau nuo greito veiksmo, tūkstančių detalių pasakojimų, kad tiesiog grynas įvykio pasakojimas, nepristatant veikėjų pernelyg giliai, tiesiog susikoncentruojant į vykstantį dalyką atrodo per prėska. Tačiau man vis tiek patiko, noriu to trikojo.

Ir dar vienas didesnių gėrių – vakarykštis Liudviko Andriulio tekstas delfi. Puikūs patarimai ir gailoka, kad kai aš mokiausi mokykloj, nebuvo kas man tai pasakytų, nors vis tiek nuėjau į tą pusę. Deja, tekstas jaunuoliams, mokiniams ir dar viešas, tai nuostabusis pono Andriulio stilius liko paslėptas giliai stalčiuj, jau įsivaizduoju, koks jis būtų buvęs viso skonio.

 

 

 

 

 

Nestovim vietoj

Pastaruoju metu aš truputį ne sava. Blaškausi tarp namų, tarp katino ir šuns, tarp darbo ir namų, dviejų spintų, dviejų virtuvių. Tokia truputį pasimetus, vis galvoju, kaip čia patogiau ir mažiau vietos užimant sukryžminti visus indus, kaip sutalpint visus rūbus, galvoj triskart perrūšiuoju visą turtą ir vis tiek kas nors kur nors netelpa.

Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų
Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų

Bet man patinka kraustytis. Tikrai. Žinau daugybę žmonių, kurie kraustymą keikia kaip vežikai, nekenčia kiekvienos dėžės ir maišo asmeniškai bei prisiekinėja, kad jau viskas, čia tai tikrai paskutinės kraustynės. O man patinka. Naujai atrasti visokiausių mėnesiais ir metais užgrūstų dalykų (pasirodo, turiu daugiau dažų nei sveiko proto, o kai kas turi 351864 džemperius), išvalyti lentynas ir kampus, viską organizuotai ir protingai sudėlioti, dėžutės dėžutės dėžutės. Grynas džiaugsmas, aš jums sakau.

Pertvarkiau knygas, visą krūvą atidaviau bibliotekai, pasilikau tik dar neperskaitytas ir tas, kur reik turėt. Ta prasme, Pratchettą ir LotR, ir Harį Poterį. Ir dar visą krūvą kitų. Siaube, kiek jų. Šiemet reikia susiimti ir skaityti daugiau. Gerokai daugiau. Iš karto, kai parsivešiu lempą. Iš karto.

Turiu rimtą įtarimą, kad pasibaigus kraustymui, pradėsiu nešiot sukneles, nes, pasirodo, jų yra beveik tiek pat, kiek visokių dažų. Be proto daug. wp-1486824600646.jpg

Nuostabus jausmas.

Socially Awkward pingvinas ir Knygų pristatymai

Aš esu baisi pažadukė. Kadangi beveik nematau pasaulio dienos šviesoje (bet kiekvienąkart išėjus laukan jis, užtat, atrodo naujas ir neatrastas), visur noriu dalyvaut, net jei neleidžia jėgos. Vos kas nors pasiūlo ką nors įdomesnio, kur švyti bent mažiausias spindulėlis, kad bus įdomu, aš pasirašau ir pasižadu dalyvauti, paskaityti, parašyti, padaryti. Kartais sudalyvauju, parašau, prisidedu jau gerokai po laiko.

O dar maždaug milijoną veiklų praleidžiu, nes esu socially awkward penguin .

Continue reading “Socially Awkward pingvinas ir Knygų pristatymai”

Apleidėlė, skirtukai ir pavasaris

Kartais man pačiai baisiai juokinga iš savęs. Kiek jau žmonių yra sakę ir aš pati žinau, kad baisiausiai mėgstu dėmesį (tiesą sakant kaip katė). Ir suprantu gi, kad jei nori dėmesio, tai reikia kažkokiu būdu jį pritraukti. Susikuri tinklaraštį (kelintas čia, beje, Urte?) ir nerašai jo. O po to nervinies, kad niekas nežino jo. Makes sense.

Nors iš tiesų pastaruoju metu buvau gan užsiėmusi. Pamenat, buvo knygų mugė ir buvau prisijungti prie Maro dienos kampanijos, prekiavau steampunk knygų skirtukais? Tai dar tos pačios mugės metu buvo užsiminta apie galimybę pabandyti juos įtraukti į Pegaso knygynus. Kadangi grandiozinės idėjos man labai retai pavyksta, tai palinksėjau galvą, kad sutinku, ir nusiteikiau pamiršti, nes nu man negali pasisekti taip iš niekur nieko.

Continue reading “Apleidėlė, skirtukai ir pavasaris”

Akvarelė, rimtos knygos ir GNU Serui

Pastaruoju metu vis primenu sau, kad, moterie, gi mokeisi dailės, tai eik ir piešk ne tik nesąmones kalbėdama telefonu ar palikdama raštelius ryte. Pabandžiau kurią dieną paliet akvarelę ir supratau, kad nebeišeina, tiesiog užsirakinę viskas. Ir taip gaila pasidarė, toks užsispyrimas užėjo. Bet kitą kartą vėl išsitraukusi dažus ir jau pamirkiusi teptuką dažuosi sustojau. Baisu, nejauku. Kaip per pirmąsias pamokas, kai tik įstojau į dailioškę. Reikia vėl pratintis, jaukintis ir atgauti rankas.

O tuo tarpu darau užsakymą
O tuo tarpu darau užsakymą

Continue reading “Akvarelė, rimtos knygos ir GNU Serui”

Lietuviškai noriu

Jaučiat, kaip artėja pavasaris, kaip jau kaitina saulė laukiant autobuso stotelėj, kaip net ir tie lietūs jau nebe tokie šalti, kai dangus giedras – koks jis aukštesnis, ir kaip jau čirškia paukštukai. Ir kaip jau norisi traukti iš spintos lengvus paltelius, trumpesnius sijonus ir ryškesnius marškinius.

Neseniai pabaigiau Agnės Gilytės Spintologiją,  ir vis bandau prisiversti susitvarkyti spintą. Prisiversti, nes žinau, kaip nesklandžiai ir neprotingai įsigiju rūbus. Bet ne tik smagu gauti įgyvendinamų patarimų šiuo klausimu, bet ir malonu, kad daugėja įvairiausių lietuviškų knygų apie madą ir ne tik.

Continue reading “Lietuviškai noriu”