Kaip nerašyti tinklaraščio

Maždaug kiekvieną trečiadienį arba ketvirtadienį mane apninka mintis: ‘moterie, eik rašyt blogo. Eik nu, taigi tuščias stovi, parašysi, galėsi tada laukt kol kas pakomentuos ar bent palaikins. Nu rašyyyyyk’.

Būtų galima rašyti apie orchidėjas. Bet vis dar nesuprantu, kaip jos pas mane nemirė, o žydi. Bent jau dinozaurai džiaugiasi

Tada pradedu minkyt, ką gi čia parašius – nors yra keli juodraščiai, gal jie jau nebeaktualūs, gal kas įdomesnio nutiko, gal ką perskaičiau… Penktadienį pagaliau sugalvoju visai įdomią temą ir net kokį paveiksliuką jai įdėt. Nusprendžiu, kad šeštadienį parašysiu, kad sekmadienį beliktų tik įkelt. Šeštadienį, žinoma, prasitvarkau namus ir nuveikiu ką nors su MGD, katu ir šunim, dar užsižaidžiam iki nakties ir, o ne žiūrėk, sekmadienis. Jei atsikeliu anksčiau, dar gal ir spėju ką raštelt, bet jau be įkvėpimo, pakeliui dar nusprendžiu, kad virtuvės stalas nepakankamai gražus instagraminei nuotraukai. Bet o siaube, dažniausiai visa ši eiga palūžta dar šeštadienį prieš pietus.

Perskaičiau turbūt tūkstantį patariamųjų įrašų, kaip tvarkyti ir pildyti blogą, perskaičiau ir suvirškinau, net įsitaisiau gražią užrašų knygutę sudaryti kalendorių ir užsirašyti idėjas (labai nesutariu su programėliniais kalendoriais. Arba pamirštu). Toj užrašų knygelėj dabar gyvena eskizai, bet ir tie neįdomūs dalytis.

Va maždaug taip eskizuoju ir planuoju.

Ir čia supratau, kad nors ir labai mėgstu viską (VISKĄ) dėliot į dėžutes, rūšiuot ir pertvarkyt, darbe visi dalykai sudėlioti temom, potemėm ir visaip kaip, namuose virtuvės spintelės daugmaž išlaiko tvarką (kavos/arbatos/gėrimų spintelė, kruopų, makaronų, miltų/kepinių lentyna), tinklaraščiui tiesiog nebegaliu susikaupti. Visą discipliną ir tvarką ištaškau pakeliui.

Ir tikrai, kiekvieną savaitę išgyvenu tą eilę nusiteikimo rašyti, tada sekmadienį po pietų suprantu, kad o ne, jau nebesugalvoju ką daryt, ratas užsisuka, ir, akivaizdu, kartais prireikia ir mėnesio kažką įkelt.

Bet tikriausiai didžiausia bėda, kodėl man nepavyksta rašyti nuosekliai, reguliariai ir su daug gražių nuotraukų (kas dabar per mada, kad pas šimtą blogerių visur marmuriniai fonai?), yra tai, kad niekaip niekaip nerandu savo temos. Apie keliones ne, nes per mažai keliauju, apie maistą – pastaraisiais metais visai nebeseku receptais ir tiesiog eksperimentuoju, gerai jei du kartus pavyksta taip pat. Apie namų hackus – kai pasikeisim plintusus, gal. Apie katę – kad ji visada miega arba muša mane. Apie rankdarbius? Neturiu stalo darbui. Ir taip toliau ir visaip kaip. Aš atmazkių karalienė, kur mano karūna.

Bet va tokius bumbėjimus, kaip aš nepatenkinta savim ir ieškau savy visokių bėdų, kažkaip gan lengvai parašau. Burbeklė, bet tada gal geriau rašyt į tą eskizų knygutę, nes internetas ir taip pilnas jausmingų verkšlenančių moteriškių.

Tas retas momentas, kai Baisa jau nemiega, bet dar nesimuša. Bet tuoj.
Advertisements

2016 – aš prašiau, jie pasistengė

Pernai metus užbaigiau šaukdama in the midnight hour she cried more more more! 2015 buvo įspūdingi ir aš išmokau stovėti tiesi ir daryti dalykus. Iš 2016 norėjau dar daugiau, ir jie deliverino. Nors pusė pasaulio grasina daugiau nekalbėti apie praėjusius metus dėl visų siaubų, mirčių, nelaimių, skausmų ir taip toliau, asmeniškai man šie metai buvo vieni iš geriausių evah. Prasidėję kiek liūdnokai (ne, sutikti Naujus metus su dviem katiniukais buvo mano svajonė, check that off the list), jie vis nenustojo manęs stebinti ir pasibaigė tiesiog antgamtiškai puikiai.

img-20160709-wa0024

Continue reading “2016 – aš prašiau, jie pasistengė”

Partially void, mostly stars

Could I be procrastinating more? I should not accept this challenge, I really should not. Student syndrome, begone!

In these last couple of months I managed to start reading again. Kinda had lost this ability for over a year. Some time ago, when I was still taking daily train back and forth for three hours a day, oh boy did I read. And then I moved and just stopped. Almost completely. I tried to justify it saying I was still moving stuff, then that library was not in order (I love putting things in boxes, tho I would not ever dare to say my room is tidy), then I could not find time or mood to read. But books are back in my life and it feels just so good.

Continue reading “Partially void, mostly stars”

Amžinas planas, keptos katės ir žalėsiai

Man labai patinka tvarka. Nejuokauju. Kai viskas sudėliota tvarkingai į dėžutes, įmautes, stalčius, lentynas, viskas turi savo vietą – žodynai prie žodynų, fantastika vidurinėj lentynoj, vizitinės antram piniginės skyriuj, sidabro spalvos vieliniai smeigtukai pailgoj dėžutėj šalia varinių smeigtukų su kilputėm, raudoni koralai vienoj dėžutėj su natūraliais akmeninis, o ne prie plastmasinių ar stiklinių raudonų karoliukų, nuotraukos, rašliavos ir kiti dalykai kompiuteryje sudėlioti pagal datas ir temas, spintoj rūbai pagal spalvas…

Continue reading “Amžinas planas, keptos katės ir žalėsiai”

Svajonių skaitytojau, kas tu?

Tinklaraštininkų universitetas šįryt iškrėtė pokštą ir namų darbams pasiūlė parašyti įrašą svajonių skaitytojui. Pakeliui į traukinį dar kažkas sukosi mintyse, o dienos bėgyje užmiršau viską. Netgi nusprendžiau būti bloga ir nieko šiandien nerašyti.
Įsijungiau universiteto puslapį ir tada užgraužė sąžinė – vargšiukai jie ten skundžiasi, kad vienas perrašė tokį įrašą šešis kartus, kiti praleido po daugybę valandų belaužydami galvą, treti verkė, kad niekaip neišeina užbaigt ir taip toliau.

Continue reading “Svajonių skaitytojau, kas tu?”

Rytiniai laiškeliai

Namuose ankčiausiai keliuosi aš (neskaitant Baisos, kuri kelis kartus keliasi profilaktiškai, kad teisiančiu žvilgsniu gręžtų mus nuo palangės). Ir prieš išeinant prisimenu visokių dalykų, tad, kad nežadinčiau M., palikinėju raštelius. Dabar jau jų prisikaupė nemažai, deja, kai kurie apsitaškė visokiais gėriais ir negėriais, bet, sakau, pasidalinsiu.

Continue reading “Rytiniai laiškeliai”