Nestovim vietoj

Pastaruoju metu aš truputį ne sava. Blaškausi tarp namų, tarp katino ir šuns, tarp darbo ir namų, dviejų spintų, dviejų virtuvių. Tokia truputį pasimetus, vis galvoju, kaip čia patogiau ir mažiau vietos užimant sukryžminti visus indus, kaip sutalpint visus rūbus, galvoj triskart perrūšiuoju visą turtą ir vis tiek kas nors kur nors netelpa.

Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų
Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų

Bet man patinka kraustytis. Tikrai. Žinau daugybę žmonių, kurie kraustymą keikia kaip vežikai, nekenčia kiekvienos dėžės ir maišo asmeniškai bei prisiekinėja, kad jau viskas, čia tai tikrai paskutinės kraustynės. O man patinka. Naujai atrasti visokiausių mėnesiais ir metais užgrūstų dalykų (pasirodo, turiu daugiau dažų nei sveiko proto, o kai kas turi 351864 džemperius), išvalyti lentynas ir kampus, viską organizuotai ir protingai sudėlioti, dėžutės dėžutės dėžutės. Grynas džiaugsmas, aš jums sakau.

Pertvarkiau knygas, visą krūvą atidaviau bibliotekai, pasilikau tik dar neperskaitytas ir tas, kur reik turėt. Ta prasme, Pratchettą ir LotR, ir Harį Poterį. Ir dar visą krūvą kitų. Siaube, kiek jų. Šiemet reikia susiimti ir skaityti daugiau. Gerokai daugiau. Iš karto, kai parsivešiu lempą. Iš karto.

Turiu rimtą įtarimą, kad pasibaigus kraustymui, pradėsiu nešiot sukneles, nes, pasirodo, jų yra beveik tiek pat, kiek visokių dažų. Be proto daug. wp-1486824600646.jpg

Nuostabus jausmas.

Draugystės statusas: pakelti tiltai

Pastaruoju metu siaubingai daug galvoju apie santykius – su pasauliu, su artimais ir tolimais draugais, šeima, naujais žmonėmis. Kaip ryšiai užsimezga per kraują, prakaitą, sėdint tam pačiam mokyklos suole, per internetus (ačiū g+, nemažai mielų žmonių sutikau būtent ten), per draugų draugus, netyčia užkibus žvilgsniui gatvėj ar užsišnekėjus bare prie bokalo. Per atsitiktinumus arba per kažkieno didelius planus.

Kažkaip seniau buvo lengviau užkabinti siūlą ir pradėti kalbėtis su žmonėm. Ir ne, nekalbu apie tai, kad mano karta yra kompiuterių ir internetų vaikai, kad mes mokam tik susirašinėt žinutėmis ir emoticonais, laikint viens kito komentarus ir nuotraukas ir tuo mūsų ryšiai ir santykiai apsiriboja. Taip, mes itin daug bendraujam susirašinėdami įvairiose platformose, bet tai irgi bendravimas, ir, manau, nė kiek neprastesnis nei mano tėvų jaunystės laikais pasifilosofavimų sėdėjimai prirūkytoj virtuvėj. Mes tiesiog arčiau vieni kitų nepaisant kilometrų.

Continue reading “Draugystės statusas: pakelti tiltai”

Laikas draugams arba atstok, gyvate, atstok

Turbūt esu iš tų žmonių, kurie labai labai nori papasakoti kokią istoriją, kažką juokingo, kažką neįtikėtino (nes man taip atsitiko pirmąkart, o jums tūkstantąjį), ir vis laukiu tinkamo momento. Dažniausiai jį pražiopsau ir lieku su gumulu gerklėj – arba kažkas kitas pradeda tą temą, arba kalba apie tai kur kas sėkmingiau nei aš kada galėčiau, o dažniausiai tiesiog praeina ta aktuali akimirka.
Bet dažniausiai esu tas žmogus draugų grupėje, kuris pradeda kažką pasakot (kas, mano galva, yra žiauriai įdomu ir stulbinama), bet, kadangi niekas nesiklauso ir nukrypsta kitur, turi tiesiog nublankti ir nutilti. Nes nu taip.

Continue reading “Laikas draugams arba atstok, gyvate, atstok”