Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai

Kažkas čia kažkur rašė, kad lyg tai instagram’as yra pavojingiausias paauglių psichologinei sveikatai ir savivertei. Gali būti, bet kokių ten grožių ir skanumynų tik nebūna. Ir šiaip, stalkinti žmones juk smagu, ar ne? AR NE?

Pati prie instagramo prišoku kaip užplaukia, kartais per dieną galėčiau užverst nuotraukom, kartais savaitėm nerandu nieko gražaus įkelt. Kažkaip nustojau fotografuoti kiekvieną patiekalą, kiekvieną gėlytę ir eilinį katės apsivertimą. Jei po ranka yra telefonas ir ta sekundė nuotraukai nesutrukdys kitiem valgyti, nepažadins katės ar tiesiog neįsiterps į malonų momentą, kodėl gi ne. Bet man jau nebepatinka režisuoti nuotraukų, dėlioti šaukštuką prie košės 36 pozicijom, kad šviesa gražiai kristų.

Aha. Bandau nedaryti dirbtinių instagramo nuotaukų, aha (gerai, nebūkim dvasingi per daug, pasukioju aš tą lėkštę, jei jau labai įspūdingas patiekalas). Bet vis dar smagu ir įdomu pažiūrėti į kitų nuotraukaus, vis tik ten tikrai yra įkvepiančių gaminti veikėjų, smagių piešinukų ir mielų katiniukų.

Ką aš seku? Štai keli, iš kurių kartais pasisemiu įkvėpimo.

Continue reading “Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai”

Advertisements

Rimantas Kmita: Pietinia Kronikas

Kai mokiausi universitete, gyvenau barake ir skirtingais laikotarpiais turėjau dvi kambariokes iš Šiaulių. Kai grįždavau į Kauną savaitgaliams, draugai man užmesdavo, kad kaip čia keistai šneku, galūnes patrumpindama.

Nors ir atsiminiau, kad šiauliečių kambariokių šneka man visai patikdavo, tokia grubesnė, bet lyg ir tikresnė, nevisai supratau to džiaugsmo ir hypo, pasklidusio internetuose ir kitoj aplinkoj, kai išleido Rimanto Kmitos ‘Pietinia Kronikas‘. Mugėj nebuvau, pristatymų nemačiau, gavau tik per gimtadienį ir tik dabar perskaičiau.

Pietinia Kronikas

Ir žinot ką?

The hype was real.

Apie 1994-1995 ir apskritai tuos laikus nelabai ką pamenu, buvau tik kleckas, tai daugiausia žinios iš tų laikų siekia tėvų ir vyresnių kolegų pasakojimus. Bet net ir turėdama tik labai miglotą supratimą, kokia Lietuva, ar tuo labiau Šiauliai, buvo tuo metu, atsiverčiau ‘Pietinia Kronikas’ ir tuoj pat pasijaučiau TEN.

Iš karto prisiminiau kambariokių šneką ir tai padėjo dar lengviau įsijausti į šiaulietišką pasakojimą, visas nukirstas galūnes, sutrumpinimus. Aišku, jų kalba jau buvo gerokai švaresnė, o viena iš viso buvo filologė, galėjusi kaip lempos jungiklis persijungti nuo Šiaulių į Filologyno švarą.  Nuostabu, kaip nukąsti žodžiai, slengas, kurio arba esu tik trumpai vartojus, arba tik skaičius, kuria tą atmosferą: tik ką išsilaisvinus, nudrengta, kiek pasimetus, bet drąsi, kupina vilčių ir idėjų šalis ir jaunas žmogus, irgi pasimetęs ir atrandantis viską tokiom įdomiom sąlygom. Niekaip, na niekaip, nebūtų pavykę aprašyti to laikotarpio švaria, komisijos iškankinta teisinga kalba. Niekaip.

O kiek daug dalykų, kurių man, gimusiai jau 1990 ir pasakojimo laiku tebuvusiai vabalu, teko tik paragauti, nes jie jau buvo nunykstantys, o čia jie dar žvieži, aktualūs, pulsuojantys, geidžiami – originalūs treningiukai, originalios kasetės ir kompaktai, tikros itališkos picerijos, garinti džinsai ir cigaretės kioske po vieną. Vasaros pas senelius kaime. Meilės apibrėžimai iš Love Is gumos ir plakatai iš lenkiškų žurnalų, iškarpos ir muzika. Tėvai, įsitikinę, kad muzikos mokykla padarys iš vaiko žmogų, ir visokios mistikos iš Rytų.  Tik mes, jau vėlesni vaikai, negavom tokio dvasinio ir muzikinio reivo, perėjom iš kart nuo popso prie roko, mums jau nebelabai reikėjo trijų paloskių ramiai pereit per kiemą ir mes iš karto perėjom prie Nirvanos. Ir mum irgi būdavo liūdna, kaip per Guns and Roses ‘November Rain’. Būtent taip.

Kaip skanu buvo skaityti ‘Pietinia Kronikas’! Neįsivaizduoju, kaip sudėtingai ir kruopščiai reikėjo visą tą atmosferą atkurti: kas dar vadinta tuo žargonu, kas jau buvo apsitrynę, kaip ir kas atrodė, bet nuo pirmo iki paskutinio puslapio jautiesi Šiauliuose, toj nykioj laukinėj, dar tik pradedančioj kilt šaly, kur vienu metu dar viskas galima, kur statusą vis dar parodo sugebėjimas susivirinti dalykų įvairiausiais būdais, kur kiekvienas vis dar ieško savęs. Kur gyvenimo mokaisi iš MTV, kiemo kietų bernų ir nuogirdų, kad taip turi būti. Ir koks smagus tas atpažinimo jausmas, nors aš ir vėlesnės kartos, kaip po truputėlį iš treningiukų ir lakierkų, ir plytos, per muziką, knygas, patirtis, nevykusias ir vykusias, tikras ir netikras meiles, po truputį pereini prie velvetkių, ilgų plaukų ir atrandi savy Žuviedrą.

Nu gerai, nes viskas tam regby taip kaip pas žuviedras.

Noriu dar.

 

2016 – aš prašiau, jie pasistengė

Pernai metus užbaigiau šaukdama in the midnight hour she cried more more more! 2015 buvo įspūdingi ir aš išmokau stovėti tiesi ir daryti dalykus. Iš 2016 norėjau dar daugiau, ir jie deliverino. Nors pusė pasaulio grasina daugiau nekalbėti apie praėjusius metus dėl visų siaubų, mirčių, nelaimių, skausmų ir taip toliau, asmeniškai man šie metai buvo vieni iš geriausių evah. Prasidėję kiek liūdnokai (ne, sutikti Naujus metus su dviem katiniukais buvo mano svajonė, check that off the list), jie vis nenustojo manęs stebinti ir pasibaigė tiesiog antgamtiškai puikiai.

img-20160709-wa0024

Continue reading “2016 – aš prašiau, jie pasistengė”

Mano 2015’i. She cried MORE MORE MORE

Kažkaip ir vėl užtempiau su įrašu. Vis kurpiu galvoj mintį, kad jei jau noriu, kad čia pagaliau būtų rimtas tinklaraštis, reikėtų reguliarių įrašų, kokių tai tikėtinų pasikartojančių temų, ar ką tai. O aš čia tik savo trumpus įspūdžius tepapasakoju probėkšmais. Šitą paleidžiu paskutinį savaitgalį prieš Kalėdas, tikriausiai jis ir bus paskutinis įrašas šiemet, nes kasgi skaitys, kai visur mėtysis dovanų popierius ir vištos kauleliai?

Continue reading “Mano 2015’i. She cried MORE MORE MORE”