Saugotis kritulių: skėtis virsta kardu

Kažkada gilioj, labai gilioj jaunystėj ar tai paauglystėj netyčia ir trumpai užsiėmiau larp’ais. Prisimenu, kaip tėtis virtuvėj drožė man medinį kalaviją, kaip vos ne per pirmą treniruotę jis buvo suskaldytas į šipulius. Po to Kauno diedukas, pamatęs, kad įsigijau rimtą kalaviją (tekstolitinį, su labai gražia apdaila), užsispyrė ir kaip mokėjo, kaip žinojo, pagamino man dar vieną. Atsimenu, visos šeimos moterys buvo paklaikę ir eilinį kartą, matyt, galvojo, kad nieko iš manęs nebus. Tie metai buvo vieni puikiausių evah.

Continue reading “Saugotis kritulių: skėtis virsta kardu”

Advertisements

Amžinas planas, keptos katės ir žalėsiai

Man labai patinka tvarka. Nejuokauju. Kai viskas sudėliota tvarkingai į dėžutes, įmautes, stalčius, lentynas, viskas turi savo vietą – žodynai prie žodynų, fantastika vidurinėj lentynoj, vizitinės antram piniginės skyriuj, sidabro spalvos vieliniai smeigtukai pailgoj dėžutėj šalia varinių smeigtukų su kilputėm, raudoni koralai vienoj dėžutėj su natūraliais akmeninis, o ne prie plastmasinių ar stiklinių raudonų karoliukų, nuotraukos, rašliavos ir kiti dalykai kompiuteryje sudėlioti pagal datas ir temas, spintoj rūbai pagal spalvas…

Continue reading “Amžinas planas, keptos katės ir žalėsiai”

Apleidėlė, skirtukai ir pavasaris

Kartais man pačiai baisiai juokinga iš savęs. Kiek jau žmonių yra sakę ir aš pati žinau, kad baisiausiai mėgstu dėmesį (tiesą sakant kaip katė). Ir suprantu gi, kad jei nori dėmesio, tai reikia kažkokiu būdu jį pritraukti. Susikuri tinklaraštį (kelintas čia, beje, Urte?) ir nerašai jo. O po to nervinies, kad niekas nežino jo. Makes sense.

Nors iš tiesų pastaruoju metu buvau gan užsiėmusi. Pamenat, buvo knygų mugė ir buvau prisijungti prie Maro dienos kampanijos, prekiavau steampunk knygų skirtukais? Tai dar tos pačios mugės metu buvo užsiminta apie galimybę pabandyti juos įtraukti į Pegaso knygynus. Kadangi grandiozinės idėjos man labai retai pavyksta, tai palinksėjau galvą, kad sutinku, ir nusiteikiau pamiršti, nes nu man negali pasisekti taip iš niekur nieko.

Continue reading “Apleidėlė, skirtukai ir pavasaris”

Lietuviškai noriu

Jaučiat, kaip artėja pavasaris, kaip jau kaitina saulė laukiant autobuso stotelėj, kaip net ir tie lietūs jau nebe tokie šalti, kai dangus giedras – koks jis aukštesnis, ir kaip jau čirškia paukštukai. Ir kaip jau norisi traukti iš spintos lengvus paltelius, trumpesnius sijonus ir ryškesnius marškinius.

Neseniai pabaigiau Agnės Gilytės Spintologiją,  ir vis bandau prisiversti susitvarkyti spintą. Prisiversti, nes žinau, kaip nesklandžiai ir neprotingai įsigiju rūbus. Bet ne tik smagu gauti įgyvendinamų patarimų šiuo klausimu, bet ir malonu, kad daugėja įvairiausių lietuviškų knygų apie madą ir ne tik.

Continue reading “Lietuviškai noriu”

Pavasaris ir knygų mugė

Metuose man yra keli lūžiai. Tai, žinoma, gimtadienis (jis artėja, reikėtų susirūpinti), pavasarinis spintos pertvarkymas (kai išdrįst išeit plonu palteliu pridengus plonus marškinius ir ploną megztuką, ir apsiauti batus be aštuonių kojinių), pirmas sniegas ir Kalėdos. Bet pats ryškiausias ir laukiamiausias tikriausiai yra Knygų mugės lūžis. Ir nors dabar madinga keikti mugę dėl jos techninių pusių, minių lankytojų ir baisaus kokio tai nupopsėjimo, žmonės, ji man patinka. Yra ką keisti, aišku, bet kaip ten smagu.
Per knygų mugę dažniausiai užsiperku skaitymo visiems metams, vėliau perku nebent jei jau labai prispiria noras ar reikia dovanų. O per mugę atsiduodu azartui ir vėliau neverkiu sūriom ašarom, kai dėlioju į lentynas naują turtą.

Urtentic
Urtentic knygų mugėje

Continue reading “Pavasaris ir knygų mugė”

Keistuoliai

Žinot tikriausiai tą juoką, kad geriausią argumentą ginčui sugalvoji duše, po trijų dienų nuo ginčo? Man vis dar labai keista, nerašau alaturkos jau ilgokai, o vis dar išlenda komentuojančių. Paskutinis atvejis – 2013 pabaigoje rašiau apie vieną kaukazietišką restoraną Kaune, dabar išdygo ginantis komentaras, ilgiausias straipsnis iš žurnalo ir dar žinių pasidemonstravimas. Ok, tebūnie. Tik va, praėjus jau daugiau nei metams toks skėryčiavimasis jau juokingokas. Galbūt dabar nuėjusi ir aš patirčiau ten ekstazę kaip tas restorano gynėjas. Ką čia žinai. Bet tada nusivyliau ir aprašiau. Viskas, praėjo. O dėl žinių… Baklava yra regiono patiekalas. Turkai gamina vienaip, azerai kitaip, graikai dar kitaip, iraniečiai dar kitaip. Ir visi mušdami į krūtinę rėkia, kad jų. Šiaip tai, mano. Neškit čia.

O šiaip. Labai pavargau. Nei iš šio, nei iš to.

sleep

Susitiksim šeštadienį Mugėj.

Išaušo tamsybės

Nebėr šito  Vakar Kaune Andrius Tapinas pristatė Maro dieną. Buvo labai smagu matyti įvairiausio amžiaus atėjusiuosius – ir visai mažus vaikus, ir pražilusius senelius.
Bet kažkaip buvo keista, jei jau žmogus eini į  knygos pristatymą, tai kažkaip, rodos, ir nusipirksi tą knygą. Nejauku, kai žmogus ateina, pavarto knygą, klausteli kainos ir išgirdęs ją padeda knygą atgal. Aišku, brangus šis malonumas – pirkti knygą -, bet jau geriau viena knyga, nei vakaras bare ir pagirios ryte,  ar krūva beverčio šlamšto.
Kauno Ramovėje žiauriai šalta, ta prasme, žiauriai. Norėjau papuošalus pristatyti graži, tai ėjau su suknele (gerai, kad bent ta vilnonė), bet pėdkelnės tai beveik teisingos buvo, tik 40 denų, ir batukai gražūs, reiškia, šalti. Taip ir pradrėbėjau beveik visą laiką.

Continue reading “Išaušo tamsybės”