Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai

Kažkas čia kažkur rašė, kad lyg tai instagram’as yra pavojingiausias paauglių psichologinei sveikatai ir savivertei. Gali būti, bet kokių ten grožių ir skanumynų tik nebūna. Ir šiaip, stalkinti žmones juk smagu, ar ne? AR NE?

Pati prie instagramo prišoku kaip užplaukia, kartais per dieną galėčiau užverst nuotraukom, kartais savaitėm nerandu nieko gražaus įkelt. Kažkaip nustojau fotografuoti kiekvieną patiekalą, kiekvieną gėlytę ir eilinį katės apsivertimą. Jei po ranka yra telefonas ir ta sekundė nuotraukai nesutrukdys kitiem valgyti, nepažadins katės ar tiesiog neįsiterps į malonų momentą, kodėl gi ne. Bet man jau nebepatinka režisuoti nuotraukų, dėlioti šaukštuką prie košės 36 pozicijom, kad šviesa gražiai kristų.

Aha. Bandau nedaryti dirbtinių instagramo nuotaukų, aha (gerai, nebūkim dvasingi per daug, pasukioju aš tą lėkštę, jei jau labai įspūdingas patiekalas). Bet vis dar smagu ir įdomu pažiūrėti į kitų nuotraukaus, vis tik ten tikrai yra įkvepiančių gaminti veikėjų, smagių piešinukų ir mielų katiniukų.

Ką aš seku? Štai keli, iš kurių kartais pasisemiu įkvėpimo.

Continue reading “Kas instagrame valgomo: mano įkvėpimai”

Advertisements

Kaip nerašyti tinklaraščio

Maždaug kiekvieną trečiadienį arba ketvirtadienį mane apninka mintis: ‘moterie, eik rašyt blogo. Eik nu, taigi tuščias stovi, parašysi, galėsi tada laukt kol kas pakomentuos ar bent palaikins. Nu rašyyyyyk’.

Būtų galima rašyti apie orchidėjas. Bet vis dar nesuprantu, kaip jos pas mane nemirė, o žydi. Bent jau dinozaurai džiaugiasi

Tada pradedu minkyt, ką gi čia parašius – nors yra keli juodraščiai, gal jie jau nebeaktualūs, gal kas įdomesnio nutiko, gal ką perskaičiau… Penktadienį pagaliau sugalvoju visai įdomią temą ir net kokį paveiksliuką jai įdėt. Nusprendžiu, kad šeštadienį parašysiu, kad sekmadienį beliktų tik įkelt. Šeštadienį, žinoma, prasitvarkau namus ir nuveikiu ką nors su MGD, katu ir šunim, dar užsižaidžiam iki nakties ir, o ne žiūrėk, sekmadienis. Jei atsikeliu anksčiau, dar gal ir spėju ką raštelt, bet jau be įkvėpimo, pakeliui dar nusprendžiu, kad virtuvės stalas nepakankamai gražus instagraminei nuotraukai. Bet o siaube, dažniausiai visa ši eiga palūžta dar šeštadienį prieš pietus.

Perskaičiau turbūt tūkstantį patariamųjų įrašų, kaip tvarkyti ir pildyti blogą, perskaičiau ir suvirškinau, net įsitaisiau gražią užrašų knygutę sudaryti kalendorių ir užsirašyti idėjas (labai nesutariu su programėliniais kalendoriais. Arba pamirštu). Toj užrašų knygelėj dabar gyvena eskizai, bet ir tie neįdomūs dalytis.

Va maždaug taip eskizuoju ir planuoju.

Ir čia supratau, kad nors ir labai mėgstu viską (VISKĄ) dėliot į dėžutes, rūšiuot ir pertvarkyt, darbe visi dalykai sudėlioti temom, potemėm ir visaip kaip, namuose virtuvės spintelės daugmaž išlaiko tvarką (kavos/arbatos/gėrimų spintelė, kruopų, makaronų, miltų/kepinių lentyna), tinklaraščiui tiesiog nebegaliu susikaupti. Visą discipliną ir tvarką ištaškau pakeliui.

Ir tikrai, kiekvieną savaitę išgyvenu tą eilę nusiteikimo rašyti, tada sekmadienį po pietų suprantu, kad o ne, jau nebesugalvoju ką daryt, ratas užsisuka, ir, akivaizdu, kartais prireikia ir mėnesio kažką įkelt.

Bet tikriausiai didžiausia bėda, kodėl man nepavyksta rašyti nuosekliai, reguliariai ir su daug gražių nuotraukų (kas dabar per mada, kad pas šimtą blogerių visur marmuriniai fonai?), yra tai, kad niekaip niekaip nerandu savo temos. Apie keliones ne, nes per mažai keliauju, apie maistą – pastaraisiais metais visai nebeseku receptais ir tiesiog eksperimentuoju, gerai jei du kartus pavyksta taip pat. Apie namų hackus – kai pasikeisim plintusus, gal. Apie katę – kad ji visada miega arba muša mane. Apie rankdarbius? Neturiu stalo darbui. Ir taip toliau ir visaip kaip. Aš atmazkių karalienė, kur mano karūna.

Bet va tokius bumbėjimus, kaip aš nepatenkinta savim ir ieškau savy visokių bėdų, kažkaip gan lengvai parašau. Burbeklė, bet tada gal geriau rašyt į tą eskizų knygutę, nes internetas ir taip pilnas jausmingų verkšlenančių moteriškių.

Tas retas momentas, kai Baisa jau nemiega, bet dar nesimuša. Bet tuoj.

Rimantas Kmita: Pietinia Kronikas

Kai mokiausi universitete, gyvenau barake ir skirtingais laikotarpiais turėjau dvi kambariokes iš Šiaulių. Kai grįždavau į Kauną savaitgaliams, draugai man užmesdavo, kad kaip čia keistai šneku, galūnes patrumpindama.

Nors ir atsiminiau, kad šiauliečių kambariokių šneka man visai patikdavo, tokia grubesnė, bet lyg ir tikresnė, nevisai supratau to džiaugsmo ir hypo, pasklidusio internetuose ir kitoj aplinkoj, kai išleido Rimanto Kmitos ‘Pietinia Kronikas‘. Mugėj nebuvau, pristatymų nemačiau, gavau tik per gimtadienį ir tik dabar perskaičiau.

Pietinia Kronikas

Ir žinot ką?

The hype was real.

Apie 1994-1995 ir apskritai tuos laikus nelabai ką pamenu, buvau tik kleckas, tai daugiausia žinios iš tų laikų siekia tėvų ir vyresnių kolegų pasakojimus. Bet net ir turėdama tik labai miglotą supratimą, kokia Lietuva, ar tuo labiau Šiauliai, buvo tuo metu, atsiverčiau ‘Pietinia Kronikas’ ir tuoj pat pasijaučiau TEN.

Iš karto prisiminiau kambariokių šneką ir tai padėjo dar lengviau įsijausti į šiaulietišką pasakojimą, visas nukirstas galūnes, sutrumpinimus. Aišku, jų kalba jau buvo gerokai švaresnė, o viena iš viso buvo filologė, galėjusi kaip lempos jungiklis persijungti nuo Šiaulių į Filologyno švarą.  Nuostabu, kaip nukąsti žodžiai, slengas, kurio arba esu tik trumpai vartojus, arba tik skaičius, kuria tą atmosferą: tik ką išsilaisvinus, nudrengta, kiek pasimetus, bet drąsi, kupina vilčių ir idėjų šalis ir jaunas žmogus, irgi pasimetęs ir atrandantis viską tokiom įdomiom sąlygom. Niekaip, na niekaip, nebūtų pavykę aprašyti to laikotarpio švaria, komisijos iškankinta teisinga kalba. Niekaip.

O kiek daug dalykų, kurių man, gimusiai jau 1990 ir pasakojimo laiku tebuvusiai vabalu, teko tik paragauti, nes jie jau buvo nunykstantys, o čia jie dar žvieži, aktualūs, pulsuojantys, geidžiami – originalūs treningiukai, originalios kasetės ir kompaktai, tikros itališkos picerijos, garinti džinsai ir cigaretės kioske po vieną. Vasaros pas senelius kaime. Meilės apibrėžimai iš Love Is gumos ir plakatai iš lenkiškų žurnalų, iškarpos ir muzika. Tėvai, įsitikinę, kad muzikos mokykla padarys iš vaiko žmogų, ir visokios mistikos iš Rytų.  Tik mes, jau vėlesni vaikai, negavom tokio dvasinio ir muzikinio reivo, perėjom iš kart nuo popso prie roko, mums jau nebelabai reikėjo trijų paloskių ramiai pereit per kiemą ir mes iš karto perėjom prie Nirvanos. Ir mum irgi būdavo liūdna, kaip per Guns and Roses ‘November Rain’. Būtent taip.

Kaip skanu buvo skaityti ‘Pietinia Kronikas’! Neįsivaizduoju, kaip sudėtingai ir kruopščiai reikėjo visą tą atmosferą atkurti: kas dar vadinta tuo žargonu, kas jau buvo apsitrynę, kaip ir kas atrodė, bet nuo pirmo iki paskutinio puslapio jautiesi Šiauliuose, toj nykioj laukinėj, dar tik pradedančioj kilt šaly, kur vienu metu dar viskas galima, kur statusą vis dar parodo sugebėjimas susivirinti dalykų įvairiausiais būdais, kur kiekvienas vis dar ieško savęs. Kur gyvenimo mokaisi iš MTV, kiemo kietų bernų ir nuogirdų, kad taip turi būti. Ir koks smagus tas atpažinimo jausmas, nors aš ir vėlesnės kartos, kaip po truputėlį iš treningiukų ir lakierkų, ir plytos, per muziką, knygas, patirtis, nevykusias ir vykusias, tikras ir netikras meiles, po truputį pereini prie velvetkių, ilgų plaukų ir atrandi savy Žuviedrą.

Nu gerai, nes viskas tam regby taip kaip pas žuviedras.

Noriu dar.

 

Dalykai per savaitę 17 04 03-09 (5)


Stabilumas toks malonus dalykas, ar ne? Tad sugrįžta sekmadieninis įrašas, apie gerus dalykus per savaitę, nes juk dalintis yra gerai.

Taigi vienas puikiausių šios savaitės pasiekimų buvo naminis humusas. Pagaliau tvarkingai ryžausi pati daryti ne iš skarbonkinių avinžirnių. Pavyko skaniai, bet o siaube, kodėl kodėl kiekvienas avinžirnis turi savo atskirą luobelę? Pasakykit, kad yra aparatas juos nuluobint ir kur jį gaut, ačiū.

Skaniai pagaliau suskaičiau ‘Pasaulių karą’. Ilgai gulėjo ji lentynoj, kampais ją apeidavau, betgi klasika, reikia. Ir visai smagiai ir lengvai susiskaitė, nors pats ‘Pasaulių karo’ stilius ne visai man patiko. Gal jau tiek išlepau nuo greito veiksmo, tūkstančių detalių pasakojimų, kad tiesiog grynas įvykio pasakojimas, nepristatant veikėjų pernelyg giliai, tiesiog susikoncentruojant į vykstantį dalyką atrodo per prėska. Tačiau man vis tiek patiko, noriu to trikojo.

Ir dar vienas didesnių gėrių – vakarykštis Liudviko Andriulio tekstas delfi. Puikūs patarimai ir gailoka, kad kai aš mokiausi mokykloj, nebuvo kas man tai pasakytų, nors vis tiek nuėjau į tą pusę. Deja, tekstas jaunuoliams, mokiniams ir dar viešas, tai nuostabusis pono Andriulio stilius liko paslėptas giliai stalčiuj, jau įsivaizduoju, koks jis būtų buvęs viso skonio.

 

 

 

 

 

5 dalykai kaip įsipaišyti į naujus namus – couple edition

Senokai jau berašiau, net Pasaulio Valdovas pasigedo ir sugėdino, kad nu gi kaip čia taip galima. Turiu šiokią tokią priežastį, gi vasario pabaigoje krausčiausi iš vieno miesto galą į kitą, visokie pakavimai, maišai dėžutės ir krepšiai. Tada išpakavimai, dėliojimai, kabinimai ir valymai. Perdėliojimai. Katino ir šuns supratinimas (vis dar tęsiasi). Dar vėliau pergalvojimai, kaip čia pagerinus namų sistemą, kaip čia įgrūdus dar vieną keptuvę į stalčių ir kur nukišt tą maišiuką kojinių, kurios galbūt kada nors suras savo dingusią porą (vargu vargu).

Taigi krausčiausi. Ir kadangi ne viena į naujus namus, tai teko pasiderinti prie jau esamo gyventojo tvarkos ir įpročių. O kadangi aš irgi turiu savo geležinę sistemą, teko ją kažkiek pakeisti ir prisitaikyti. Kaip?

Continue reading “5 dalykai kaip įsipaišyti į naujus namus – couple edition”

Nestovim vietoj

Pastaruoju metu aš truputį ne sava. Blaškausi tarp namų, tarp katino ir šuns, tarp darbo ir namų, dviejų spintų, dviejų virtuvių. Tokia truputį pasimetus, vis galvoju, kaip čia patogiau ir mažiau vietos užimant sukryžminti visus indus, kaip sutalpint visus rūbus, galvoj triskart perrūšiuoju visą turtą ir vis tiek kas nors kur nors netelpa.

Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų
Ir kai kraustai knygas, gauni naujų dinozaurų. Techniškai pteranadonų, bet vis tiek dinozaurų

Bet man patinka kraustytis. Tikrai. Žinau daugybę žmonių, kurie kraustymą keikia kaip vežikai, nekenčia kiekvienos dėžės ir maišo asmeniškai bei prisiekinėja, kad jau viskas, čia tai tikrai paskutinės kraustynės. O man patinka. Naujai atrasti visokiausių mėnesiais ir metais užgrūstų dalykų (pasirodo, turiu daugiau dažų nei sveiko proto, o kai kas turi 351864 džemperius), išvalyti lentynas ir kampus, viską organizuotai ir protingai sudėlioti, dėžutės dėžutės dėžutės. Grynas džiaugsmas, aš jums sakau.

Pertvarkiau knygas, visą krūvą atidaviau bibliotekai, pasilikau tik dar neperskaitytas ir tas, kur reik turėt. Ta prasme, Pratchettą ir LotR, ir Harį Poterį. Ir dar visą krūvą kitų. Siaube, kiek jų. Šiemet reikia susiimti ir skaityti daugiau. Gerokai daugiau. Iš karto, kai parsivešiu lempą. Iš karto.

Turiu rimtą įtarimą, kad pasibaigus kraustymui, pradėsiu nešiot sukneles, nes, pasirodo, jų yra beveik tiek pat, kiek visokių dažų. Be proto daug. wp-1486824600646.jpg

Nuostabus jausmas.

2016 – aš prašiau, jie pasistengė

Pernai metus užbaigiau šaukdama in the midnight hour she cried more more more! 2015 buvo įspūdingi ir aš išmokau stovėti tiesi ir daryti dalykus. Iš 2016 norėjau dar daugiau, ir jie deliverino. Nors pusė pasaulio grasina daugiau nekalbėti apie praėjusius metus dėl visų siaubų, mirčių, nelaimių, skausmų ir taip toliau, asmeniškai man šie metai buvo vieni iš geriausių evah. Prasidėję kiek liūdnokai (ne, sutikti Naujus metus su dviem katiniukais buvo mano svajonė, check that off the list), jie vis nenustojo manęs stebinti ir pasibaigė tiesiog antgamtiškai puikiai.

img-20160709-wa0024

Continue reading “2016 – aš prašiau, jie pasistengė”