Rimantas Kmita: Pietinia Kronikas

Kai mokiausi universitete, gyvenau barake ir skirtingais laikotarpiais turėjau dvi kambariokes iš Šiaulių. Kai grįždavau į Kauną savaitgaliams, draugai man užmesdavo, kad kaip čia keistai šneku, galūnes patrumpindama.

Nors ir atsiminiau, kad šiauliečių kambariokių šneka man visai patikdavo, tokia grubesnė, bet lyg ir tikresnė, nevisai supratau to džiaugsmo ir hypo, pasklidusio internetuose ir kitoj aplinkoj, kai išleido Rimanto Kmitos ‘Pietinia Kronikas‘. Mugėj nebuvau, pristatymų nemačiau, gavau tik per gimtadienį ir tik dabar perskaičiau.

Pietinia Kronikas

Ir žinot ką?

The hype was real.

Apie 1994-1995 ir apskritai tuos laikus nelabai ką pamenu, buvau tik kleckas, tai daugiausia žinios iš tų laikų siekia tėvų ir vyresnių kolegų pasakojimus. Bet net ir turėdama tik labai miglotą supratimą, kokia Lietuva, ar tuo labiau Šiauliai, buvo tuo metu, atsiverčiau ‘Pietinia Kronikas’ ir tuoj pat pasijaučiau TEN.

Iš karto prisiminiau kambariokių šneką ir tai padėjo dar lengviau įsijausti į šiaulietišką pasakojimą, visas nukirstas galūnes, sutrumpinimus. Aišku, jų kalba jau buvo gerokai švaresnė, o viena iš viso buvo filologė, galėjusi kaip lempos jungiklis persijungti nuo Šiaulių į Filologyno švarą.  Nuostabu, kaip nukąsti žodžiai, slengas, kurio arba esu tik trumpai vartojus, arba tik skaičius, kuria tą atmosferą: tik ką išsilaisvinus, nudrengta, kiek pasimetus, bet drąsi, kupina vilčių ir idėjų šalis ir jaunas žmogus, irgi pasimetęs ir atrandantis viską tokiom įdomiom sąlygom. Niekaip, na niekaip, nebūtų pavykę aprašyti to laikotarpio švaria, komisijos iškankinta teisinga kalba. Niekaip.

O kiek daug dalykų, kurių man, gimusiai jau 1990 ir pasakojimo laiku tebuvusiai vabalu, teko tik paragauti, nes jie jau buvo nunykstantys, o čia jie dar žvieži, aktualūs, pulsuojantys, geidžiami – originalūs treningiukai, originalios kasetės ir kompaktai, tikros itališkos picerijos, garinti džinsai ir cigaretės kioske po vieną. Vasaros pas senelius kaime. Meilės apibrėžimai iš Love Is gumos ir plakatai iš lenkiškų žurnalų, iškarpos ir muzika. Tėvai, įsitikinę, kad muzikos mokykla padarys iš vaiko žmogų, ir visokios mistikos iš Rytų.  Tik mes, jau vėlesni vaikai, negavom tokio dvasinio ir muzikinio reivo, perėjom iš kart nuo popso prie roko, mums jau nebelabai reikėjo trijų paloskių ramiai pereit per kiemą ir mes iš karto perėjom prie Nirvanos. Ir mum irgi būdavo liūdna, kaip per Guns and Roses ‘November Rain’. Būtent taip.

Kaip skanu buvo skaityti ‘Pietinia Kronikas’! Neįsivaizduoju, kaip sudėtingai ir kruopščiai reikėjo visą tą atmosferą atkurti: kas dar vadinta tuo žargonu, kas jau buvo apsitrynę, kaip ir kas atrodė, bet nuo pirmo iki paskutinio puslapio jautiesi Šiauliuose, toj nykioj laukinėj, dar tik pradedančioj kilt šaly, kur vienu metu dar viskas galima, kur statusą vis dar parodo sugebėjimas susivirinti dalykų įvairiausiais būdais, kur kiekvienas vis dar ieško savęs. Kur gyvenimo mokaisi iš MTV, kiemo kietų bernų ir nuogirdų, kad taip turi būti. Ir koks smagus tas atpažinimo jausmas, nors aš ir vėlesnės kartos, kaip po truputėlį iš treningiukų ir lakierkų, ir plytos, per muziką, knygas, patirtis, nevykusias ir vykusias, tikras ir netikras meiles, po truputį pereini prie velvetkių, ilgų plaukų ir atrandi savy Žuviedrą.

Nu gerai, nes viskas tam regby taip kaip pas žuviedras.

Noriu dar.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s