2016 – aš prašiau, jie pasistengė

Pernai metus užbaigiau šaukdama in the midnight hour she cried more more more! 2015 buvo įspūdingi ir aš išmokau stovėti tiesi ir daryti dalykus. Iš 2016 norėjau dar daugiau, ir jie deliverino. Nors pusė pasaulio grasina daugiau nekalbėti apie praėjusius metus dėl visų siaubų, mirčių, nelaimių, skausmų ir taip toliau, asmeniškai man šie metai buvo vieni iš geriausių evah. Prasidėję kiek liūdnokai (ne, sutikti Naujus metus su dviem katiniukais buvo mano svajonė, check that off the list), jie vis nenustojo manęs stebinti ir pasibaigė tiesiog antgamtiškai puikiai.

img-20160709-wa0024


Pavasariop pradėjau naktinį gyvenimą, kokio tikriausiai nebuvo nuo mokyklos laikų. Galiu pasakyt, kad saulėtekis yra gražu, o pusę šešių uberį gaut sunkiausia. Šitaip šiemet sutikau krūvą žmonių, kurie, nors ir prie bokalo (stouto arba ipa, pageidautina) ir labai trumpam, nušviesdavo dalykus naujom spalvom.
Rodos, irgi pavasariop, Visata nusprendė imtis mokyti mane bendrauti ir dar šiek tiek apie geografiją: kažkaip pradėjo atsirasti fantastiškai neįtikėtinai nuostabūs žmonės iš įvairiausių pasaulio kampų, kai kurie įsitvirtino ir užėmė mano pasaulėlyje svarbias pozicijas. Kai kurie tiesiog blykstelėjo trumpai ir ryškiai. Efektingai taip. Šiemet sužinojau, koks jausmas yra atrasti savo Robin. Mes dar susitiksime kitam gyvenime.

Stambulas

Dar 2016 man sugrąžino keliones. Tūkstantį kartų buvau pasiilgusi tų atrastų ir neatrastų vietų, tų kvapų, spalvų, triukšmo ir gaudžiančios tylos. Kaip filmuose važiuoti naktį ir traukti hiç kimseyi tanımadım senden daha özel. Kai nusileidi ir supranti, kad esi namie. Kai dar nepasiekus oro uosto, supranti, kad pasiilgai.


Šiemet dar pagaliau pavyko aplankyti Nekaltybės Muziejų Stambule. Šitiek skaityta, šitiek įsivaizduota, pernarpliota ir vėl skaityta. Tas jausmas, kai tiesiog stovi priešais muziejaus vitriną, spoksai į eksponatus, mintyse kyla tas scena knygoje ir taip gera gera širdžiai. Skausmo anatomija, Kemali, skausmo anatomija sutampa su tais žemėlapiais, ne kitaip. Bet nei aš Leila, nei tu Medžnunas, nei aš Fiusuna, nei tu Kemalis.

Nida

Po šimto ar dviejų laiko, vėl pavyko pabūvoti Nidoje, tik Katinų močios jau lyg ir nebėra. Pilių irgi nepastačiau, bet man patiko.

Izmiras

Tada rudeniop buvo dar viena kelionė Izmiran, dar šiek tiek, dar truputį saulės pagaudyti, dar kiek pasitaisyti kraują figom ir baklava, dar kiek pabūti su draugais, pagauti dar vieną kitą šimtą magikarpų ir taip ir neįmerkti kojų į Egėją. Nieko, dar bus tų atostogų, dar bus tų pakrančių šlifavimų.

20160813_152800

Dar prieš paskutinę vasaros kelionę, į namus sugrįžo Baisa, pati baisiausia iš kačių, Jos didenybė Šėtono išplauka, Plaukiagaurė, Dantėsmirda, Pirštaplaukė, Ūsailgė, Kreivabėgė, Rėksniagarsė, Ėdaviskė, Rėkėalkė, Mėtėplaukė, Karštapilvė, mano mieloji katė. Nors tuos kelis mėnesius, kai gyvenau be jos, negalėjau atsidžiaugti vėl galėdama dėvėti juodus drabužius, labai džiaugiuosi, kad ji yra teisinguose namuose. Kad ir kaip skaudėtų mano pirštai nu jos dantų.

Taip pat šiemet atradau Ingressą ir kartu su visais išprotėjau dėl Pokemon Go. Ir tai buvo nuostabiai juokingai smagu. Negaliu sulaukt, kol vėl atšils orai ir bus galima farminti pokestopus ir eit per misijas. Taip, žinau, kad galėčiau visa tai daryti ir dabar, bet man šalta ir nieko nežinau, man šalta.

Ir kai žmonės sako, kad kai nustoji ieškoti dalykų – pamestų raktų, užkritusių trintukų, po šaldytuvu nusiridenusių paskutinių dviejų eurų, tų gražių kojinių, gyvenimo vyrų arba to naglo šampūno, kur patiko prieš n metų –  jie ima ir tiesiog atsiranda priešais tave… Tai jie teisūs.

img-20160911-wa0001

Šito tai jau tikrai nepaleisiu.

Ačiū, Visata, 2016 buvo neįtikėtinai nuostabūs, skatinantys, mokantys, plečiantys akis. Ačiū visiem, kas nors valandėlę 2016 praleido su manim, tiem, kas įkvėpė, priėmė mane ir net nepabėgo klykdami laukais. 2017 bus fantastiški.

 

Ne, dar nesugalvojau, ko prisižadėti ir nevykdyti šiemet.

 

Advertisements

2 thoughts on “2016 – aš prašiau, jie pasistengė

  1. Na panašu, kad tikrai neblogi metai buvo. Dėl šio bei to net toks lengvas baltas pavydas skaitant sukilo 🙂

    P.S. Mielas wordpress, aš visai fuckin’ nenoriu logintis vien tam, kad palikčiau komentarą! (Nes passwordo nebepamenu…)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s