Gal buvo, gal nebuvo. Man žiema, o ką?

Bandau susitvarkyti miegą. Ne tai, kad blogai miegu. Ne todėl amžinai niurnu, kad noriu miegoti, snausti, gražintis sapnais ar cukruotis. Tik užmigt man sunku. Išgirsiu kiekvieną menkiausią garselį (kaip kaimynų vaikas kiauksi už sienos, kaip čiurlena kitų kaimynų virtuvėj vanduo, kaip kažkas kalbasi kieme po langais, kaip čeža antklodė vos pajudinus ranką, kaip keistai švilpia mano nosis, kaip tvinksi kraujas gyslose). Ir neužmigsiu. Arba, kadangi esu pergalvojimo-apgalvojimo-užgalvojimo-nusigalvojimo karalienė (ar bent jau kunigaikštytė), pradės lįsti visokiausios mintys, sugrįš neužbaigti pokalbiai ir ginčai, pradėsiu graužti save ir taip toliau…
Bet imu skaičiuoti iškvėpimus ir nuskamba žadintuvas. Pavasari, kur tu. Vasara, kur tavo ilgos dienos.

nap

Man sakė, kad gyvenu savo komforto zonoj. Taip, tikriausiai. Pagaliau. Po paskutinių pusės metų visai smagu ją pasiekti, nors jau ir niežti dairytis naujų veiklų, naujų pojūčių. Žiemą aš siaubinga, liūdnoka ir amžinai pavargus, taip. Saulės nematančiam mieste, sakyk, kaip gyventi? klausė toks Orhan Veli Kanık, bet tu sakei, kad poetai tau nerūpi. Gaila, nes man pradėjo rūpėti išeiti į mišką bent jau. Bet vėliau. Norisi praleisti žiemą ramiai ir šiltai, susiprasti, ko noriu ir ką daryti. Įvaldyti šiltesnius batus ir gražius naktinius. Prie raudonų lūpų jau beveik pripratau.

https%3A%2F%2F41.media.tumblr.com%2F543c7fccd16f03d1e1e35774b22c9ccf%2Ftumblr_mzaayrWZny1rfpt0uo1_1280
Gi sako, kad “aš be tavęs negaliu gyventi”, tai štai aš ne iš tų. Aš ir be tavęs gyvenu, bet su tavim visai kitaip gyvenu

Sakė Nazim Hikmet, su kuriuo man irgi visai kitaip.

Kartais pasiilgstu laiko, kai, rodės, viskas buvo aišku. Kai aiškiai supratau, galvojau tiksliau, kad esu pasirengus žengti tą didelį žingsnį ir kurti namus, šeimą, namų tradicijas ir legendas. Kai visa tai dingo, beliko paliūdėti, pasiblaškyti, atsistoti ir išsitiesus eiti toliau. Užsirauti, nuvilti ir vėl tarstelti ir ką daryt, nelemta. Per tiek laiko aš nespėjau įžiūrėt dalykų.
Dabar vėl nebežinau, kokia bus ta ateitis. Viskas bus gerai, čia ir arkliui aišku. Bus tų princų ant baltų žirgų, saldžių arbatų rytais, nuglostytų plaukų ir iš kibirkščių įsiliepsnojusių ugnių. Visko dar bus.

tumblr_inline_ny4gjrbZQH1qj6muf_500
kažkada ateity bus ir taip, netikit? Aš irgi.

Kaip pasakose, gal buvau, gal nebuvau. Gal aš princesė, gal aš pabaisa.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s